Architektūros vertybės

Rusnėje įkurtas 1997 m. kaip tipiška žvejojančio ūkininko sodyba. Ji buvo rekonstruojama 1989–1997 m. Čia tebėra, kaip prieš 100, o gal ir 200 metų, visi trys pastatai: gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Pirminė pastatų išvaizda juos restauruojant nepakeista. Įdomus svetainės, prieškambario ir miegamojo interjeras, liudijantis apie sodybos kūrėjų dėmesį grožiui ir liaudies architektūros tradicijoms. Muziejaus paskirtis – dabartinėms ir būsimų kartų atstovus, besidominčius Rusnės salos praeitimi, bent trumpam nukelti į XIX a. ir XX a. pr. vietos gyventojų, daugiausia lietuvininkų, buitį, parodyti jų jautrumą gamtai, sugebėjimą puošti statomus pastatus ir kasdienybę. Antroji sodybos paskirtis – platinti gamtosaugines idėjas. Muziejaus kūrimą inicijavo V. ir K Banių šeima, pagerbdama Martos Druskutės, paskutiniosios sodybos savininkės, atminimą.

1873 m., nutiesus Rusnės–Šilutės kelią, miestelio reikšmė išaugo. 1896 m. pradėta svarstyti apie pontoninio tilto statybą. Šilutės apskrities seimelis 1898 m. skyrė 6000 markių projektavimui. 1911 m. Prūsų provincijos ir Šilutės apskrities tarybos paskyrė po 200 tūkst. markių. Tilto statymo iniciatoriai – E. Ankeris, kunigas Gregoras, Šilutės apskrities asesorius Potersas ir kt. Statybai gauta 1210000 markių. 1913 m. gegužės mėn. pradėta statyti kairioji kranto atrama. 1914 liepos mėn. pakeliamas tiltas buvo baigtas, tačiau 1944 m. išsprogdintas. Tada pradėta naudotis keltu. 1971 m. spalio mėn. Leningrado tiltų tyrinėjimo ir projektavimo instituto grupė atliko inžinerinių, topografinių bei geodezinių darbų studiją. Naująjį tiltą per Nemuno atšaką statė lietuviai, latviai, ukrainiečiai bei rusai. Tilto ilgis – 332 m, aukštis – 15 m. Visa statyba kainavo daugiau kaip 3 mln. rublių. Tilto atidarymas įvyko 1974-11-22.

Prezidento K. Griniaus tiltas – kelyje Šilutė–Rusnė, ties Žalgirių kaimu, dar vadinamas Šlažų tiltu. 1990-11-23 prie tilto buvo atidengta memorialinė lenta. Pavasarį, kai Nemunas išsilieja, Rusnės apylinkių žemosios lankos užliejamos potvynio vandens. Ten, kur traukiasi lankomis dar žemesnis įlankis, pavasarį labai apsemiamas pastatytas gelžbetoninis tiltas, turintis 13 arkų (1926 m. vasarą į naujo tilto atidarymo iškilmes buvo atvykęs tuometinis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius).

Pirmoji rašytinė žinia apie šią bažnyčią žinoma iš 1544 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto rašto apie pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po Melno taikos vokiečių ordinui priklausė Rusnės apylinkės. Vėjarodė ant bažnyčios bokšto liudija pirmuosius jos statybos metus – 1419 m. Iki 1541 m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai, ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo pripažinti Liuterio mokymą. 1583 m. prie bažnyčios veikė parapijos mokykla, viena iš pirmųjų Klaipėdos krašte. Bažnyčią, pastatytą XVIII a., niokojo 3 gaisrai (1739, 1774, 1789). Nauja bažnyčia, sumūryta iš plytų, pašventinta 1809 m. Dabartinis mūrinis pastatas iškilo XIX a. Sovietmečiu ilgą laiką bažnyčia buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, pats pastatas atiduotas Rusnės pagalbinei internatinei mokyklai. Čia buvo mokyklos sporto salė, katilinė. 1991 m. pradėta tvarkyti senoji Rusnės bažnyčia, pamaldas atnaujino diakonas G. Pareigis.

Uostadvario švyturys – technikos istorijos paminklas, pastatytas 1873 m., priešais Minijos žiotis – svarbiame laivybos punkte. Tebestovi iš gerų plytų sumūrytas briaunuotas švyturio bokštas, nedaug tepaliestas laiko. Prieš kelerius metus buvo pradėta perstatyti su bokštu sujungtą švyturio prižiūrėtojo namą – būdingą Rusnės apylinkėms gyvenamąjį pastatą – neatskiriamą paminklo dalį. Uostadvario švyturys nuo Kuršių marių yra nutolęs apie 2 km, todėl dabartinės navigacijos reikalams netarnauja. Jis džiugina daugelį kaip apžvalgos bokštas.

Uostadvario vandens kėlimo stotis – pastatyta 1907 m. ant Vilkinės upės. Tai pirmasis tokios paskirties statinys Lietuvos teritorijoje. Statinys yra paskelbtas technikos istorijos paminklu, prieš keletą metų restauruotas. Vertingas architektūriniu požiūriu – tai gerai išlikęs regioninės istorinės architektūros, ano laiko statybos technikos pavyzdys.

1360 m. Ventės rago smaigalyje, prie Vindenburgo pilies, buvo įrengta koplyčia. Ar vėliau jai buvo suteiktas bažnyčios statusas, galutinai neaišku. Šių maldos namų likimas labai sudėtingas: pirmąjį pastatą sugriovė viesulas, antrąjį, medinį, sudegino žaibas, trečiąjį, mūrinį, griovė priartėjęs marių vanduo. Apie 1702 m. bažnyčia visai suiro, reikėjo statyti naują. Žmonės pageidavo bažnyčią iš Ventės Rago perkelti toliau nuo marių, todėl nauja bažnyčia pastatyta Kintuose.

1837 m. Ventės Rago iškyšulyje buvo pastatytas medinis švyturys su alyvine lempa. Jį iš trijų pusių supa vandenys. Siekiant apsaugoti švyturį, 1860 m. Ventės Rago smaigalys buvo išgrįstas akmenimis. Dabartinis mūrinis švyturys pavaldus Ventės Rago ornitologinei stočiai. Į švyturį lipama senais geležiniais laiptais, išdabintais šlyžiniais ornamentais. Signalinė lempa vakare automatiškai užsidega, ryte prašvitus – užgęsta. Tam naudojami šarminiai akumuliatoriai su pastoviu pakrovikliu. Ventės Rago švyturys – technikos paminklas. Objektas svarbus ir kaip efektinga regykla, nuo kurios atsiveria Kuršių marios, matosi Kuršių nerija, Rusnės sala.