Gyvenvietės

Minija (Mingė, Minė) – kaimas Kintų seniūnijoje, abipus Minijos žemupio, tarp Kuršių marių, Kniaupo ir Krokų Lankos. Vietinės reikšmės architektūrinis paminklas: gatvinis (19 sodybų), išretėjusio užstatymo žvejų kaimas. Yra 11 XIX a. pab.–XX a. pr. paminklinių pastatų. Sodybos išsidėstę Minijos krantuose, kiemai (su darželiais) atgręžti į upę, prie kiekvieno kiemo buvo įrengtos prieplaukos valtims, sodybas su sausumos keliais jungia keliukai. Dauguma gyvenamųjų namų dvigaliai, tvartai su paaukštintomis pastogėmis (ertikiais; juose laikomi pašarai, kraikas), mūryti iš raudonų plytų. Yra ir medinių pastatų – jų planai, konstrukcijos, išorės formos, tūriai, dekoras būdingas Pamario krašto liaudies architektūrai. Minijos kaimas minimas XVII a. Pradinė mokykla veikė jau 1736 m., 1802 m. G. Genškė (Genschke) Minijoje įsteigė burių, o paskui ir burinių valčių dirbtuvę. 1997 m. čia užregistruota 16 ūkių, gyveno 48 gyventojai.

Pakalnė – žvejų kaimas. Vokiečiai jį vadino Pakallna, vietos lietuvininkai – Pakalna. Pirmą kartą šis kaimas paminėtas 1613-09-27, kai žvejybos meistras V. Baugartas, gavęs žemės sklypą ir privilegiją, čia įsteigė smuklę. 1897 m. Pakalnė jau buvo nemažas kaimas, kuris siekė Rusnę ir tapo Rusnės priemiesčiu. Nuo 1736 m. čia veikė pradžios mokykla. 1880 m. atidaryta antroji klasė. Pakalnėje yra evangelikų liuteronų kapinės. 1905 m. čia gyveno 452 gyventojai, 1997 – 58 ūkiai, 130 gyventojų.

Rusnė – miestas, minimas nuo XIV a., įsikūręs 8 km į pietvakarius nuo Šilutės, Nemuno deltoje, prie Rusnės upės išsišakojimo į Atmatą ir Skirvytę. Teritorijos plotas – 45,2 km2, ji užima visą Rusnės salą. 1419 m. pastatyta medinė bažnyčia, 1448 m. jau veikė smuklė. 1553 m. įsteigta lietuviška parapinė mokykla, dirbo kunigas Mikalojus Siautima. Nuo 1596 m. vyko savaitiniai turgūs. XVIII a. atsirado amatininkų cechai, medienos apdorojimo pramonė. Pro Rusnę iš Didžiosios Lietuvos Nemunu buvo plukdoma mediena. 1544 m. pamaldos bažnyčioje vyko lietuvių ir kuršių kalbomis. Čia kunigavo lietuvių raštijos darbuotojai Mykolas Gaidys, Lozorius Zengštokas, J. Šperberis. Nuo 1750 m. Rusnė – valsčiaus centras. XIX a. veikė biblioteka, keli knygynai, knygrišykla. 1914 m. per Atmatos upę pastatytas tiltas, kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo susprogdintas. 1946 m. Rusnei suteiktos miesto teisės, o 1967 visa Rusnės sala tapo miestu. 1974 m. pastatytas tiltas per Atmatos upę ties Rusne. Nuo 1997 01 30 Rusnei suteiktas miestelio statusas. Nuo 1961 m. pradėjo veikti žuvivaisos įmonė, 1962 m. – ichtiologijos stotis, 1946 m. – biblioteka, žuvų apdirbimo įmonė, 1948 m. – kultūros namai, 1954 m. – vid. mokykla, 1957 m. – ligoninė. Tik pervažiavus tiltą per Atmatą, dešinėje kelio pusėje 1990-04-21 pastatytas Šv. Jurgio koplytstulpis Žemės dienai atminti. Čia švenčių proga susirenka tremtiniai ir kiti salos gyventojai. Skulptūros autorius rusniškis A. Šalkauskas. Rusnėje gyveno: 1815 m. – 1907, 1939 m. – 2000, 1997 m. – 2301 gyventojas. Čia gimė mikrobiologas J. Ambrozaitis, Klaipėdos krašto politinis veikėjas A. Baldžius.

Vorusnė – kaimas Rusnės seniūnijoje, per kelis km nutolęs nuo Rusnės gyvenvietės. Kaimas yra prie Vorusnės upės žiočių, kadaise stovėjo ant Kuršių marių kranto. Priaugant krantui, nuo marių nutolo. Vorusnė – tai viena seniausių šio krašto gyvenviečių. 1366 m. Kryžiuočių ordino rašte minima kaip Variszkin, t. y. Variškinė. Vėliau kaimą vadino Waruss, t. y. Vorusne arba Alt Russ – Senąja Rusne. XIX a. per. Vorusnė dokumentuose minima kaip skurdi žvejų ir padienių darbininkų gyvenvietė. 1997 m. užregistruoti 8 ūkiai, 27 gyventojai.

Uostadvaris – kaimas Rusnės seniūnijoje, į pietus Krokų Lankos, kairiajame Atmatos krante, 6 km į šiaurės vakarus nuo Rusnės. Jis įkurtas planuojant vykdyti užliejamų pievų nusausinimo darbus. 1907 m. prie Dumblės kanalo pastatyta pirmoji vandens kėlimo stotis, kurioje buvo įtaisyta garinė turbina, sutraukianti pievų vandens perteklių ir nuleidžianti jį Nemuno link. 1997 m. užregistruotas 41 ūkis, 125 gyventojai.

Ventė – kaimas Kintų seniūnijoje, 25 km į pietus nuo Priekulės, Kuršių marių krante, Ventės rage. Pusiasalio ilgis – 5,5 km, didžiausias plotis – 2,2 km. Iš Ventės išeina kelias į Kintus. Čia veikia Ventės Rago ornitologinė stotis, Lietuvos MA Hidrobiologijos stotis, pradinė mokykla. Ventė jau XIV a. minima kelių į Lietuvą aprašymuose. 1360 m. Ventės rago smaigalyje kryžiuočiai pastatė pilį, vadintą Vindenburgu (Windenburg), vėliau ją nugriovė marių bangos. XVI a. pr. tebuvo likę tik griuvėsiai. Pilies akmenys panaudoti statyti Ventės bažnyčiai, kuri 1705 m. buvo nugriauta ir pastatyta Kintuose. 1997 m. čia buvo 75 ūkiai, kuriuose gyveno 186 gyventojai.

Skirvytėlė. 1949 m. prie radialinio Rusnės miestelio buvo prijungta periferinė gatvė, besitęsianti rytų-vakarų kryptimi. Tada ji vadinta Skirvytėlės, o nuo 1953 m. – Žvejų g. Tai vienintelis Nemuno deltos regioninio parko kaimas – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, kurį sudaro 20 sodybų. Šiame kaime gyventojai įsikūrė XVI a. pab. Jis galutinai susiformavo po baudžiavos panaikinimo parceliuojamose dvarų žemėse. Žvejai apsigyvendavo Pakalnės ir Vorusnės miškingose pakrantėse atskirais vienkiemiais, kurie ilgainiui sudarė grupes, o supylus apsauginį pylimą juos sujungė bendra gatvė. Atstumas tarp atskirų sodybų nevienodas. Pastatų dydis ir jų gausumas priklausė nuo žvejų turtingumo. Naujų pastatų atsiradimas susijęs su 1888 m. potvyniu, Rusnėje sunaikinusių apie 70 pastatų. Buvęs Skirvytėlės kaimas, nusitęsęs Pakalnės ir Vorusnės slėniu, nežymiai praturtina banguotą vietovaizdį. Be žvejybos ir žemdirbystės, vietos gyventojai vertėsi nendrių pjovimu ir pardavimu. Visos kaimo trobos medinės, dauguma statytos XIX a. antroje pusėje. Daugelyje sklypų yra gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė. Pastatai išdėstyti aplink stačiakampės ir trapecijos formos kiemą. Namų išplanavimas ir architektūra išliko be didesnių pakitimų.