Sakralinis paveldas

Atmatos kaimo kapinės. Žvejų kaimo sodybos vienkiemiais ir jų grupėmis buvo išsidėsčiusios dešiniajame Atmatos ir Rusnės upių krante - potvynių užliejamame plote. Mirusieji buvo laidojami gretimo Rupkalvių kaimo teritorijoje , ten stūksojusios kalvelės viršūnėje. Tai rodo, kad apylinkių gyventojai nuo seno stengėsi savo mirusiuosius palaidoti pagarbiai - aukštesnėse ir sausesnėse vietose. Nuo 1944 m. kapinės buvo apleistos ir smarkiai niokojamos, pagrobta daug antkapinių paminklų ir kt. Nebeliko nei vieno antkapinio paminklo, jų vietą rodo tik likusios nuolaužos ir antkapių pamatai.

Minijos (Minės, Mingės) kaimo kapinės. Žvejų kaimas kūrėsi Minijos pakrantėse. Ten nuo XVIII a. buvo kuriama žvejų kolonija, vėliau apjuosta apsauginiais pylimais. Iš pradžių drėgnoje kaimavietėje kapinių nebuvo, žmonės buvo vežami laidoti į aplinkinių kaimų kapines. Tik XX a. pradžioje buvo nutarta įkurti savas kaimo kapines. Palyginti naujose kapinėse nebebuvo statomi XIX a. pab. - XX a. pradž. kitų kaimų kapinėse labai paplitę dirbiniai (kalto ir lieto metalo gaminiai, akmeniniai paminklai ir pan.). Po 1944 m. kapinės buvo labai nusiaubtos ir išgrobstytos, beveik nebeliko vertingesnių antkapiniių paminklų, metalinių dirbinių, sunaikinti ar išgrobti buvė įrašai, neliko kapinių vartų. Kai kurie dirbiniai išvogti jau po 1990-2000 m. Šiuo metu kapinių plotas yra tvarkomas, kai kurie kapai prižiūrimi.

Pakalnės kaimo kapinės. Kaimas buvo išsidėtęs abiejuose Pakalnės upės krantuose. Kapinėms buvo pasirinkta natūrali kalvelė Pakalnės upės kairiojoje pakrantėje, kaimavietės pietrytinėje dalyje. Kapavietės išdėstytos ne itin tvarkingomis eilėmis, dauguma kapaviečių ir antkapinių paminklų  pagrindinių fasadų atgręžti į rytus. Nuo 1944 m. didelio ir pasiturinčio kaimo kapinės buvo niokojamos ir grobstomos. Likusių antkapinių paminklų dalis buvo sudaužyta, rasta daug jų liekanų. Dabar kapinių plotas tvarkomas, išeivių prašymu prižiūrimi kai kurie šeimų kapai.

Rūgalių kaimo kapinės. Naujųjų Rūgalių kaimas įkurtas XIX a. pabaigoje. Tarp Aukštumalos pelkės ir Krokų Lankos ežero buvo sukurta pelkininkų kolonija. Kolonijoje buvo įrengtos ir naujos kapinės. Matyt, neturtingų pelkininkų kapinėse vyravo kuklesnė įranga (veikiausiai rediniai kryžiai, antkapiai ir pan.). Po 1944 m. pelkininkų kolinija buvo beveik sunaikinta, liko tik kelios pavienės sodybos. Kapinės taip pat buvo apleistos ir išplėštos. Nuošalioje vietoje buvusios kapinės buvo išgrobstytos labai smarkiai - neliko beveik nieko. Pastaraisiai metais buvo aptvarkyti šeimos kapai pietvakariniame kapinių pakraštyje.

Rusnės miestelio kapinės. Kelis šimtmečius gyvavęs Rusnės miestelis, ilgą laiką buvęs svarbiausias apylinkių administracinis ir ūkinis centras, turėjo net kelerias kapines. Didelėje ir pasiturinčioje gyvenvietėje nuo seno buvo statomi ir puošnesni antkapiniai paminklai, vietos kalvių ir kitose dibtuvėse turtingesnieji įsigydavo sudėtingesnių kapinių įrangos elementų. Nuo seno buvo laidojama Rusnės šventoriuje - plote aplink ir dabar tebestoinčią bažnyčią. Aukščiausiame apylinkių kalnelyje nuo XV a. laidoti aplinkinių gyvenviečių žmonės. Spėjama, kad per šimtmečius ten galėjo būti palaidota 20 tūkst. mirusiųjų. Vėliau ten buvo laidojami kunigai ir svarbesni žmonės. Kitiems parapijiečiams dar prieš kelis šimtmečius buvo įrengtos  didžiosios kapinės. Joms buvo skirtas sklypas greta bažnyčios ir šventoriaus, šiauriau jų. XIX a. pradžioje didžiosios kapinės buvo perpildytos. 1869 m. laidoti ten buvo uždrausta, 1904 m. kapinių plotas buvo perplanuotas, o po Pirmojo pasaulinio karo ten įrengtas memorialas žuvusiems parapijiečiams. Svarbiausia Rusnės didžiųjų kapinių ypatybė - metalinių šeimos kapų aptvarų gausa. Tikriausiai kiekviena pasiturinti Rusnės šeima turėjo savo šeimos kapų sklypelį. Nuo 1944 m. kapinės buvo niokojamos ir pertvarkomos. Šiandien iš suniokotų ir pertvarkytų kapinių likučių sunku pasakyti kaip buvo orientuojamos pačios kapavietės.

Skirvytėlės kaimo kapinės. Žvejų ir ūkininkų pasiturinčio kaimo sodybos vienkiemiais ar jų grupėmis driekėsipakalnės upės kairiuoju krantu. kiek atokiau nuo pakrantės, natūralioje aukštumėlėje, buvo įrengtos nemažos kaimo kapinės, kur laidoti ir gretimų gyvenviečių mirusieji. Kaip ir kitos apylinkių kapinės, Skirvytėlės kaimo kapinės nuo 1944 m. buvo smarkiai niokojamos ir plėšiamos. Pagrobta daug buvusių antkapinių paminklų ir kryžių, likusieji buvo daužomi, kapinėse buvo ganomi gyvuliai. Negausūs išlikę senieji gyventojai  stengėsi prižiūrėti kapines ir saugoti jas nuo dar didesnio nuniokojimo, todėl jos išliko geriau nei daugelis krašto kapinių.

Šyšos kaimo kapinės. Šyšos kaimas buvo išsidėtęs abipus Šyšos ir Atmatos upių. Senesnės kaimo kapinės buvo dešiniajame Šyšos krante - tenykštėje pailgoje kalvelėje. Ten nėra išlikę jokių kapinių įrangos elementų. Didžiosios kaimo kapinės buvo įrengtos dešiniajame Atmatos krante. Žvejų kaimo kapinėse buvo daug medinių antkapių, turtingesni žmonės puošnesnius metalinius kryžius ir kitą kapinių įrangą. Kaip ir kitos apylinkių kapinės, Šyšos kaimo kapinės nuo 1944 m. buvo nusiaubtos ir išgrobstytos. Vietos žmonės bandė tvarkyti ir saugoti kapines todėl išliko nemažai autentiškų detalių, buvo rastą medinių krikštų,kurie šiuo metu yra saugomi Šilutės muziejuje. Šiuo metu kapinės yra tvarkomos.

           Informacijos šaltinis: Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė  MAŽOSIOS LIETUVOS KAPINĖS IR ANTKAPINIAI PAMINKLAI I knyga 2010 Kaunas



Sprendimas V studija | TVS