Visus laiškus ir užklausimus siųsti Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai - mlietuva@saugoma.lt
2012.06.07
SUSIPAŽINKIME SU GYVŪNŲ ELGESIU: TĖVŲ NETEKĘ JAUNIKLIAI
Prasidėjo vasara, viliojanti
kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Iš pievų platybių atsitraukus potvynio
vandenims ir užsidarius vandens siurblinių vartams, galime vėl gėrėtis žemės
veidu. Kiekvienas jos lopinėlis dabar kupinas gyvybės džiaugsmo – auga nauja
gyvūnų karta, pievose skamba įvairiausių giesmininkų balsai, slapstosi gausybė
kiškių. Vešlioje žolėje ramiai ganosi stirnų būreliai, kažkur Rusnės salos
pakraščiais klampoja briedis. Iš nendrynų dažnai atsklinda įspūdingas didžiojo
baublio balsas, pakrantėje kur nors netoliese žvejo tupinėja pilkasis garnys.
Iš civilizacijos ištrūkusiam
žmogui sąlytis su gyvąja gamta teikia tikrą atgaivą ir palaimą, leidžia
pasijausti jos dalimi. Dažnai vaikštinėjančiąjam ji atveria vis daugiau
paslapčių ir džiugina netikėtais susidūrimais su įvairiausiais gyvūnais ir
paukščiais. Kai kuriems gamta padovanoja ir susitikimus su ką tik pasaulį
išvydusiais jaunikliais. Neretam iškylautojui išvydus naujos gyvybės stebuklą,
po susižavėjimo iškyla klausimas – o kurgi jo tėvai? Apsidairius aplink, ir
nieko nepamačius, dažniausiai prieinama išvados, kad jį paliko. Iš gailesčio
žmogus bando gelbėti našlaitį, parsineša namo, bando maitinti, girdyti ir
pradeda kreiptis į įvairiausias gyvūnų globos tarnybas, gamtosaugos
specialistus.
Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
Ar tikrai tėvai palieka savo atžalas?
Dauguma atvejų – ne.
Jaunikliai turi savo tėvus, kurie jais rūpinasi, yra netoliese ir dažnai netgi
mato, kaip išgabenami jų vaikai.
Vasarą vaikštinėjant po
pievą ar pamiškę dažnai galima aptikti žolėje gulintį stirniuką. Susidūrus su
žmogumi jis paprastai būna susirietęs į kamuoliuką,snukutį prispaudęs prie žemės ir suglaudęs
ausis. Tokioj pozoj mažylis atrodo bejėgis ir dažnai iššaukia gailestį žmogui.
Bet iš tikrųjų stirniukas bando likti nepastebėtas, mat kvapo, viliojančio
plėšrūnus, jis neturi. Mama savo jauniklį lanko, pamaitina ir atsitraukia nuo
jo guolio kiek tolėliau, kad neįgytų kvapo. Sutvirtėjus mažyliui, motina vedžiojasi
jį kartu. Radus stirniuko guolį reikėtų kuo greičiau pasišalinti iš vietos,
jokiu būdu neliesti jauniklio, kad nepalikti kvapo. Daugumos žinduolių, kurie
gyvena atvirose vietose, o ne urvuose ar olose, jauniklių išgyvenimo būdas –
gulėti nejudant, kol pavojus praeis. Motina paprastai įvykius stebi iš tolo, ir
yra pasiruošusi sugrįžti, kai tik žmogus nueis.
Panašiai jauniklius augina
ir kiškiai. Tik motinos jų net praaugus nesivedžioja, ir jaunikliai maisto
susirast išmoksta patys. Iš pradžių jie laikosi gulykloje, kur juos atsivedė,
vėliau – pradeda tyrinėti aplinką ir nuo jos nutolsta. Kvapo taip pat neturi. Todėl
aptikus kiškučius, jie panašiai kaip stirniukai, prisipaudžia prie žemės,
atrodo lyg išsigandę. Bet iš tiesų nori likti nematomi. Kai kurie drąsesni
bando sprukti. Aptikus jų taip pat nereikėtų liesti, glostyti, nes kitaip
paliktas kvapas privilios plėšrūnus.
Verta žinoti, kad daugybės
paukščių jaunikliai ne šiaip sau iškrenta iš lizdo, o pradeda naują gyvenimo
etapą – mokosi skraidyti, treniruojasi, ko niekaip negalėtų atlikti tupėdami
lizde. Aptikus tokį „žiopliuką“, neverta jaudintis – tėvai tikrai jį maitina ir
gina kiek tik gali. Smulkūs žvirbliniai paukščiai dažniausiai vilioja
nepageidaujamą svečią nuo savo vaiko, apsimesdami sužeisti, kartais net
leidžiasi sugaunami rankomis, kad tik nukreipt žmogaus dėmesį nuo savo
palikuonių. Varnos, kuosos, gina ypač aršiai – net nežinodami, kad kažkur netoliese
yra jos vaikas, galime sulaukti netikėtos atakos ir būti vejami laukan. Tokiems
„iškritusiems iš lizdo“ paukščiukams reikia vos keletos dienų, kad išmokt
skraidyti. Parsinešus namo paukščių jauniklio jokiu būdu negalima girdyti.
Tėvai aprūpina juos tokiu racionu, kad papildomai gerti nereikia. Jei
išsižiojus jaunikliui įdedama ne maisto, o lašinamas vanduo – jis nukeliauja į
bronchus, trachėją, oro maišus. Tai sukelia komplikacijas ir jauniklis, deja,
miršta. Be to, vabzdžialesiai paukščiai maitina savo jauniklius po keletą šimtų
kartų per dieną. Žmogui tai padaryti būtų be galo sunku.
Ant žemės radus mielą,
pūkuotą pelėdžiuką ar apuokėlį – neskubėkite jo priglausti. Šių paukščių
gyvensena tokia, kad jie pakankamai anksti nusklendžia iš lizdo, turi slėptuves
ir ilgokai „valkiojasi“ prižiūrimi tėvų.
Jei Jūsų sode šakų, lentų
krūvoje ar po krūmu įsirengė gūžtą ežienė, atidėkite tvarkymo darbus keletui
savaičių – neardykite, nepjaukite šalimais žolės. Per tą laiką ežienė išaugins
savo vaikus, ir galbūt pamalonins „ežių paradu“. Temstant, užkūrus laužą, ji
atveda parodyti savo jauniklius. Niekas nežino, kodėl taip yra.
Nepridarykime bėdos gelbėdami taip įsivaizduojamus
„pamestinukus“. Leiskime jiems užaugti savo namuose, apsuptiems tėvų rūpesčio!