Naujienos

Visus laiškus ir užklausimus siųsti Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai - mlietuva@saugoma.lt


2014.02.10
Įspūdžiai iš žygio po Aukštumalos aukštapelkę

Pasaulinę pelkių dieną Nemuno deltos regioninio parko direkcija paminėjo įvairiais renginiais. Vienas iš jų – antrus metus iš eilės vykstantis pėsčiųjų žygis į Aukštumalos aukštapelkę. Šiemet dalyvių susirinko net kelis kartus daugiau negu pernai – su pelke susipažinti panoro virš 40 įvairaus amžiaus gamtos mylėtojų.

Iš anksto organizuojant tokias išvykas sunku nuspėti, kokios bus oro sąlygos žygio metu. Tačiau šį kartą visiems labai pasisekė: vasario 7-osios rytas išaušo šiltas, pro plonus debesis spindėjo saulė. Patys nekantriausieji sutartą vietą (Aukštumalos pažintinio tako pradžią) pasiekė likus daugiau nei pusvalandžiui iki žygio pradžios. Bet nuobodžiauti nebuvo kada. Įveikę registracijos formalumus, dalyviai smalsaudami apžiūrinėjo įsigytus naujuosius Nemuno deltos regioninio parko lankytojų bilietus. Galiausiai visi buvo gerai nusiteikę, smagiai bendravo vieni su kitais, tad žygio pradžios laukimas neprailgo.

Entuziastų būrys stipriai išaugo ir žygio vedlys Robertas trumpai apibūdino Aukštumalos aukštapelkės svarbą ir ypatumus, pabrėždamas, jog žmonių lankymasis telmologinio draustinio teritorijoje yra ribojamas. Taip yra dėl to, kad žmogus, eidamas pelkės danga, palieka savo pėdos įspaudą, kuris pasilieka ilgam laikui, o kartu ir gali pakenkti trapiai vietos augalijai. Tačiau tol, kol kiminus sukaustęs įšalas, lankytojų daroma žala lieka minimali.

Po žygeiviams paaiškintų instrukcijų, žodis buvo suteiktas Lietuvos gamtos fondo atstovui Nerijui Zableckiui. Jis pristatė per artimiausius metus įvyksiančius pokyčius aukštapelkėje, įgyvendinant projektą „LIFE Aukštumala“. Vienas svarbiausių šios iniciatyvos siekių yra atkurti ir palaikyti gerą pelkės būklę užtvenkiant teritoriją sausinančius kanalus.

Netrukus laikrodžiai rodė vienuoliktą valandą ir visi žygeiviai vienas paskui kitą išžingsniavo į pelkę. Įdomesnėse vietose eisena sustodavo ir žygio dalyviai įdėmiai klausydavosi pasakojimų apie atskirus pelkės elementus. Minėtina, kad už pažintinio tako ribų visiems teko plačiai pabirti, neinant vienas paskui kitą, toliau keliaujant per aukštapelkę (vėlgi tam, kad neišmynioti ilgai išliekančių takų).

Ežero vandens atsigėrimas – dar viena atrakcija, skirta žygio dalyviams. Tiesa, pelkės ežerėliai buvo padengti storu ledo sluoksniu, bet bendromis jėgomis pavyko iškapoti eketę su žvejiška peikena. Šalto, arbatos spalvos vandens su maloniu kiminų prieskoniu tikriausiai niekas nebuvo ragavęs.

Tęsdami kelionę, žygio dalyviai aplankė 2011 metų gaisro nudegintą beržyną, natūralios pelkės ir durpyno gamybinės zonos ribą, hidrologinių tyrimų punktus bei dar kelis ežerėlius, iš kurių įspūdingiausias turėjo dar ir salą su pušimi. Čia buvo proga pailsėti, pasidaryti bendrą nuotrauką, su kelionės draugais pasidalyti užkandžiais ir, be abejo, vėl atsigerti poledinio vandens iš ežero.

Taip keliaujant greitai priartėjo ir žygio pabaiga. Ten visų laukė karšta arbata. Gurkšnojant buvo galima pasidalyti kelionės įspūdžiais, aptarti ateities planus, apsikeisti kontaktais ir galiausiai atsisveikinti iki kitų kartų.

Daugiau nuotraukų rasite Nemuno deltos regioninio parko „Facebook“ paskyroje.


Parengė vyr. specialistas Vykintas Augilius


Atgal


Sprendimas V studija | TVS