Naujienos



2012.03.21
Nemuno deltoje - migracijos įkarštis

Nemuno deltoje dideliais žingsniais žingsniuoja pavasaris, naikindamas paskutinius žiemos likučius. Sniego likę tik kur ne kur, o vandens telkiniai ir užlietos pievos beveik išsilaisvino iš ledo gniaužtų. Tai pamatę pirmieji migruojančių paukščių žvalgai, matyt, jau pranešė savo gentainiams, kad jau laikas traukti į perėjimo vietas. Pasidairius po Nemuno deltos regioninio parko užliejamas pievas, akis ir širdį džiugina didžiuliai žąsų, ančių, gulbių ir kitų paukščių būriai, skambantis žąsų gagenimas, gulbių trimitavimas. Tai iš tiesų puikus metas pamatyti tą nuostabų ir paslaptingą gamtos reiškinį – paukščių migraciją. Turbūt nesuklysime, jei pirmą vietą užliejamose pievose atiduotumėm žąsims – jos čia sudaro skaitlingiausius būrius, būna – kad ir iki 20 000.

Kur žąsys peri?

Skirtingų žąsų rūšių perėjimo arealai driekiasi nuo vidurio Europos iki arkties regionų. Iki birželio vidurio Sibiro tundroje pradeda tirpti sniegas ir būtent tuo laiku parskrenda pirmosios žąsys. Jos laikosi anksčiausiai nutirpusiuose ploteliuose ir ruošiasi perėjimui. Žiemojimo vietose metai iš metų atliekamais stebėjimais nustatyta, kad žąsų būryje jauniklių skaičius kiekvienais metais labai svyruoja. Kuo šiauriau žąsų rūšis peri, tuo didesni perėjimo sėkmės svyravimai. Būna metų, kai žąsys dėl įvairių aplinkybių neužaugina nė vieno jauniklio.

Perėjimo taktika

Po keletos dienų sugrįžus į tundrą, patelės jau pradeda dėti kiaušinius. Poros paprastai susidaro žiemojimo vietose arba pavasarinių migracijų metu, pakeliui į gimtinę. Žąsys – monogamai, poras sudaro ilgam laikui, o kartais net iki gyvenimo galo. Tokį stabilų porų sudarymą įtakoja trumpa arktinė vasara, per kurią reikia išperėti, užauginti jauniklius ir pasiruošti tolimam skrydžiui į žiemojimo vietas. Per 4-ias kiaušinių perėjimo savaites išsirita žąsiukai, iš karto galintys sekioti savo tėvus ir ieškoti maisto. Per 5- ias dienas tundroje išsirita 95 proc. žąsiukų. Sunku net įsivaizduoti, kaip vienu metu bemiškė tundra prisipildo jauniklių cypsėjimo. Visų žąsiukų išsiritimas vienu metu viena geriausių taktikų apsisaugojimui nuo plėšrūnų. Kadangi jaunikliai auga vienu metu, plėšrūnai turi labai mažai laiko sumedžioti dar skraidyti nesugebančių jauniklių. Patys pažeidžiamiausi ir pasmerkti tapti grobiu yra anksčiau arba vėliau negu dauguma išsiritę jaunikliai.

Rudeninė migracija: per Lietuvą – tranzitu

Po perėjimo žąsys pradeda rinktis į būriavimosi vietas. Paprastai tai būna upių žiotys ir Arkties vandenyno įlankos, kur susirenka 10 000-tiniai būriai. Rugsėjį, kai tundroje prasideda arktinė žiema, maistą užkloja sniegas ir jis žąsims nebeprieinamas, prasideda jų kelionės į vidurio Europą. Paprastai Arkties vandenyno pakrante jos traukia į vakarus, praskrenda Baltijos šalis, tarp jų ir Lietuvą, kol apsistoja Baltijos jūros pakrantėje ir upių žemumose ties Lenkija, Rytų Vokietija pailsėti. Kai spalį prasideda pirmosios šalnos, prasideda kitas kelionės etapas – į žiemojimo vietas Vakarų Europoje, į Reino upės žemupį, Belgijos, Olandijos Reino deltą. Lapkričio viduryje, dar labiau paspaudus šaltukui jos pasitraukia dar labiau į vakarus.

Žiemojimo vietose – griežta dienotvarkė

Žiemojimo vietose žąsys gyvena visai kitokiu ritmu nei gimtinėje. Naktį jos susirenka į atvirus vandens plotus. Tai leidžia apsisaugoti nuo antžeminių plėšrūnų lapių, ūsurinių šunų ir kt. Ankstyvais rytais, likus pusvalandžiui iki saulės patekėjimo jos skrenda į maitinimosi, ganymosi vietas, kurios gali būti nutolusios iki 10 km nuo nakvynės vietų. Laikosi ten beveik visą dieną, nes turi daug darbo, kad pasisotintų – rankioti , skabyti lapelius ir kitokią augmeniją. Įdomu yra tai, kad jei maitinimosi plotus žąsys gali gana lengvai pakeisti, tai nakvynių vietos paprastai yra nekintančios eilę metų. Į šias vietas renkasi vis naujos ir naujos žąsų kartos.

Pavasarinė migracija: Nemuno delta – patraukli apsistoti žąsims

Kai dienos pradeda ilgėti, maždaug vasario mėnesį, žąsys žiemojimo vietose tampa neramios. Prasideda judėjimas link gimtųjų vietų arkties kryptimi. Iki kovo vidurio žąsys palieka Vakarų Europą ir atskrenda į Rytų. Pavasarį jos skrenda žymiai platesniu frontu, nei rudenį ir ne tiek pagal vandenynų, jūrų pakrantes, kiek pagal didžiausių upių baseinus. Taip jos atkeliauja ir į Nemuno deltą. Iki gegužės vidurio jos laikosi Europos kontinente maždaug iki Maskvos - Sankt Peterburgo linijos – taigi ir Lietuvoje. Šiose stotelėse, tarp jų ir Nemuno deltoje, žąsys ilsisi daugybę savaičių ir papildo savo energijos rezervus. Be šių tarpinių stotelių žąsys neįveiktų ilgų atstumų, joms nepavyktų grįžti į gimtinę – tundrą. Nuskridusios 800 – 1500 kilometrų jos privalo gerai pailsėti ir pasimaitinti. Gegužės pabaigoj žąsų būriai Nemuno deltoje jau nebeaptinkami. Žąsys palieka savo tarpinę stotelę grįžtant į namus. Iki birželio vidurio jos pasiekia arkties regioną. 5000 km – maždaug tokį atstumą nuskrenda žąsys. Toks atstumas gautųsi, jei žmogus pasiryžtų keliauti nuo Suomijos iki Portugalijos.

Žąsų stebėjimai

Nemuno deltos regioninio parko direkcija kviečia kovo 31 d. atvykti į „Šaktarpio“ šventę Rusnėje, kurią organizuoja Rusnės bendruomenė ir Salos etnokultūros ir informacijos centras. Šioje šventėje Nemuno deltos regioninio parko direkcija sudarys galimybę sudalyvaut ne tik linksmybėse, bet ir migruojančių žąsų stebėjimuose su parkų ekologais. Tuomet bus galimybė žvilgtelti ir į įvairias žąsų rūšis.


Atgal


Sprendimas V studija | TVS