Naujienos



2013.12.18
Tarmių metus paminint

2013 m. Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbęs Tarmių metus, kyla klausimas kodėl? Tikriausiai visi žinome, kad lietuvių kalba yra nevienoda. Tai nesunkiai pastebime keliaudami po Lietuvos regionus. Skirtingose Lietuvos vietose žmonės kalba skirtingomis tarmėmis. Tariant senąjį lietuvišką žodį galima pastebėti, kad tas pats žodis regionuose tariamas nevienodai, dėl fonetikos, gramatikos ypatybių vienas nuo kito skiriasi. Pvz.: medžiai – medei (Mažosios Lietuvos tarmė), medė (Žemaitiška tarmė), medziai (Dzūkiška tarmė). Ne vis tarminiai skirtumai atsiradę senais laikais, jų pakitimų pastebima ir nūdienoje. Tarmėms nemažai įtakos turi kontaktai su kitomis kalbomis, tiek senais laikais tiek ir dabar.

Marga gyventojų sudėtis Mažojoje Lietuvoje sąlygojo tarmių įvairumą. Po karo neliko didžiosios dalies gyventojų. Jų vietoje apsigyveno atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos regionų. Todėl čia galima aptikti ne tik vokiečių kalbos įtakos, bet ir žemaitiškų, aukštaitiškų dzūkiškų, suvalkietiškų, ypatybių. Vienas iš pavyzdžių: dėl vokiečių kalbos įtakos kietasis „l buvo tariamas labai minkštai.

        Mažosios Lietuvos tarmės yra ties išnykimo riba. Senųjų krašto gyventojų, kaip senosios lietuvininkų kalbos pateikėjų, išlikę keletas. Nykstant tradiciniam kaimui labai svarbu išmokti saugoti ir perteikti neįkainuojamą tarmių grožį. Ta proga Nemuno deltos regioninio parko direkcija kartu su Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia bei Rusnės salos ir etnokultūros centru paminėjo besibaigiančius Tarmių metus.         Rusnės salos evangelikų liuteronų bažnyčioje susirinko gausus būrys gyventojų bei svečių. Čia buvo atliekamos Mažosios Lietuvos dainos ir giesmės, kurios anuomet buvo giedamos šioje bažnyčioje. PC100708.jpg


Atgal


Sprendimas V studija | TVS