Ar kada susimąstėte, kodėl kai kurie žmonės instinktyviai traukiasi nuo abstrakčių paveikslų, o kiti gali valandų valandas stovėti priešais juos? Šiandien nagrinėsime fenomeną, apie kurį retai kalbama – vizualinio suvokimo neurologiją ir kaip ji formuoja mūsų santykį su menu. Pasinersime į mažai žinomą sritį, kur neurobiologija susitinka su estetika.
Ankstyvoji vizualinė patirtis: kaip vaikystėje formuojasi meno supratimas
Tikriausiai niekada nepagalvojote, kad jūsų gebėjimas vertinti meną buvo užprogramuotas dar prieš jums išmokstant kalbėti. Vaikų neurologijos specialistai pastebėjo, kad kūdikiai jau nuo 3 mėnesių amžiaus pradeda rodyti vizualines preferencijas, kurios dažnai išlieka visą gyvenimą. Šis reiškinys, vadinamas „vizualine imprinting”, reiškia, kad mūsų ankstyvoji vizualinė aplinka suformuoja neuronines jungtis, kurios vėliau nulems, kokie tapyti paveikslai mums atrodys patrauklūs ar atstumiantys.
Tyrimai su dvyniais, augusiais skirtingose vizualinėse aplinkose, parodė, kad genetiškai identiški individai gali turėti kardinaliai skirtingus estetinius prioritetus, priklausomai nuo jų ankstyvosios vizualinės patirties. Tai paaiškina, kodėl kai kurie žmonės natūraliai linksta prie minimalizmo, kiti – prie ekspresionizmo ar realizmo.
Sinestezija: kai spalvos tampa garsais
Maždaug 4% populiacijos turi neurologinę savybę, vadinamą sinestezija – gebėjimą „matyti” muziką, „girdėti” spalvas ar „ragauti” formas. Šiems žmonėms meno suvokimas yra fundamentaliai kitoks – multisensorinis patyrimas, kurį sunku įsivaizduoti tiems, kurie neturi šios savybės.
Neurovizualizacijos studijos parodė, kad sinestetikų smegenyse aktyvuojasi daugiau regionų žiūrint į tapytus paveikslus nei įprastiems žmonėms. Jiems Kandinsky’io drobė gali skambėti kaip Mozarto sonata, o Van Gogho „Žvaigždėta naktis” gali turėti citrusų skonį. Menininkai, turintys sinesteziją, kuria darbus, kurie dažnai pasižymi neįprastomis spalvinėmis kombinacijomis ir sukelia stiprias emocines reakcijas net tiems, kurie sinestezijos neturi.
Neuroestetika: kodėl kai kurie paveikslai sukelia „aha” momentą
Neuroestetikos mokslas, gimęs vos prieš porą dešimtmečių, bando atsakyti į klausimą – kodėl tam tikri vizualiniai stimulai sukelia intensyvias estetines patirtis? Neuroestetikas Semir Zeki atrado, kad meno kūriniai, kurie balansuoja tarp nuspėjamumo ir netikėtumo, sukelia didžiausią dopamino – malonumo hormono – išsiskyrimą smegenyse.
Štai kodėl paveikslai, kurie turi tam tikrą struktūrą, bet kartu siūlo netikėtumo elementą, dažnai vertinami kaip „geras menas”. Tai paaiškina, kodėl Leonardo da Vinci „Mona Liza” – paveikslas su nuspėjama kompozicija, bet paslaptinga šypsena – išlieka vienu populiariausių meno kūrinių istorijoje.
Veidrodinis neuronų tinklas: kodėl jaučiame tai, ką jautė menininkas
Neurologai atrado vadinamąjį veidrodinį neuronų tinklą – smegenų sistemą, kuri aktyvuojasi tiek atliekant veiksmą, tiek stebint tą patį veiksmą atliekantį kitą. Kai žiūrime į ekspresyviai tapytą paveikslą, mūsų smegenys „atkartoja” menininko judesius ir emocijas, kurias jis patyrė kurdamas.
Tai paaiškina, kodėl Van Gogho paveikslai, tapyti intensyvių emocinių išgyvenimų periodo metu, sukelia tokias stiprias emocines reakcijas žiūrovams. Mes neurobiologiškai „dalyvaujame” jo kūrybiniame procese, patiriame jo nerimą, liūdesį ir aistrą. Šis reiškinys yra pagrindinė priežastis, kodėl menas gali būti toks galingas empatijos skatintojas.
Fraktalai mene: kodėl gamtos raštai mus ramina
Matematikai ir neurologai atrado, kad žmogaus smegenys turi įgimtą polinkį į fraktalinius raštus – besikartojančias struktūras, kurios išlieka panašios skirtinguose masteliuose. Tokie raštai dominuoja gamtoje: medžių šakose, jūros bangose, debesų formacijose. Įdomu tai, kad paveikslai, kuriuose yra fraktalinių elementų, tyrimų duomenimis, sumažina streso hormonų kiekį kraujyje iki 60%.
Jackson Pollock, kuris galbūt intuityviai tai suprato, savo abstrakčiuose darbuose naudojo techniką, sukuriančią fraktalinius raštus, panašius į tuos, kuriuos randame gamtoje. Tai paaiškina, kodėl jo chaotiški, bet matematiškai harmoningi kūriniai sukelia tokį gilų atpalaiduojantį poveikį žiūrovams.
Užslopintas vizualinis suvokimas: kodėl nevisiems patinka abstraktus menas
Neuromokslininkai identifikavo fenomeną, vadinamą „vizualinio suvokimo slopinimu” – kai tam tikros smegenų dalys aktyviai slopina informaciją, kuri neatitinka mūsų lūkesčių ar patirties. Žmonės, kurie negali „suprasti” abstraktaus meno, dažnai patiria šį neurologinį efektą – jų smegenys aktyviai atmeta vizualinę informaciją, kuri neturi aiškaus referencinio taško realiame pasaulyje.
Gera žinia ta, kad šis slopinimas gali būti įveiktas per edukacinius procesus ir pakartotinį kontaktą su abstrakčiais kūriniais. Neurologiniai tyrimai rodo, kad po pakartotinio abstraktaus meno stebėjimo, smegenys pradeda adaptuotis ir formuoti naujas neuronines jungtis, leidžiančias suvokti ir vertinti abstrakciją.
Meno terapija: kodėl tapyti sveika net nemokant tapyti
Ilgai manyta, kad meno terapija veikia tik per psichologinius mechanizmus, tačiau naujausi neurologiniai tyrimai atskleidžia, kad pats tapymo aktas – net jei rezultatas nėra „meniškas” – sukelia teigiamus neurologinius pokyčius.
Tapant aktyvuojamas dešinysis smegenų pusrutulis, kuris paprastai būna mažiau naudojamas kasdieniniame gyvenime. Ši smegenų dalis atsakinga už holistinį mąstymą, intuiciją ir kūrybiškumą. Reguliariai ją aktyvuojant, stiprėja jungtys tarp abiejų smegenų pusrutulių, kas pagerina bendrą kognityvią funkciją ir emocinį stabilumą.
Praktinės rekomendacijos: kaip išnaudoti neurologinę meno galią
- Stebėjimo praktika – praleiskite bent 10 minučių per dieną sąmoningai stebėdami meno kūrinį. Neurologiniai tyrimai rodo, kad ilgalaikis meno stebėjimas sumažina kortizolio (streso hormono) lygį.
- Vizualinis dienoraštis – netgi jei nesate menininkas, kasdien skirkite laiko eskizavimui ar spalvinimui. Tai padės sukurti naujas neuronines jungtis, pagerinsiančias jūsų vizualinį suvokimą.
- Meno ekspozicijos terapija – jei jaučiate diskomfortą žiūrėdami į tam tikrus meno stilius, pakartotinai susidurdami su jais galite „perprogramuoti” savo smegenų reakciją.
- Multisensorinis meno patyrimas – klausykite muzikos žiūrėdami paveikslus, tai padės stimuliuoti daugiau smegenų regionų ir sukurti stipresnį neurologinį poveikį.
- Vizualinės meditacijos praktika – mokslininkai nustatė, kad meditacija, nukreipta į meno kūrinį, gali sukelti panašias smegenų bangas kaip ir tradicinė meditacija.
Mūsų santykis su vizualiniu menu yra gerokai sudėtingesnis nei manyta anksčiau. Tai nėra vien subjektyvaus skonio ar kultūrinio konteksto klausimas – tai giliai įsišaknijęs neurologinis procesas, formuojamas nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Suvokdami, kaip mūsų smegenys interpretuoja meną, galime geriau suprasti save ir tuos, kurių estetinės preferencijos skiriasi nuo mūsų.
Sekantį kartą, kai stebėsite paveikslą, prisiminkite – jūsų reakcija yra milijardų neuronų „pokalbio” rezultatas, unikalus neurologinis procesas, atskleidžiantis ne tik apie meno kūrinį, bet ir apie jus pačius.