Apie parką

Nemuno deltos regioniniame parke saugomas Nemuno deltos kraštovaizdis. Jis įsteigtas išsaugoti:

• Nemuno deltos protakų (Atmatos, Pakalnės, Skatulės, Skirvytės, Vytinės, Vorusnės ir kitų) sistemą, Rusnės salos, Ventės rago bei Žalgirių kraštovaizdį, senvaginius ežerus – žiogius, lagūninės kilmės Krokų lankos ežerą, Nemuno žemupio užliejamąsias pievas;
• Rusnės miestelio senąją dalį, Minijos kaimą, unikalų Uostadvario švyturį, senosios vandens kėlimo stoties inžinerinį kompleksą ir senuosius polderių inžinerinius įrenginius;
• gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, savitą augaliją ir gyvūniją, svarbias vandens paukščių perėjimo ir poilsio migracijų metu vietas, natūralius žuvų migracijos kelius bei nerštavietes.

Unikalus didžiausios Lietuvos upės (Nemuno) deltos kraštovaizdis su protakų, senvaginių ežerų sistema. Savitas Krokų lankos ežeras, Kniaupo įlanka, deltos atšakos, Rusnės sala su žemiausia šalyje vieta, natūralios Nemuno žemupio užliejamos peivos. Čia yra didžiausia globaliai nykstančių meldinių nendrinukių populiacija, Aukštumalos pelkė – pelkėtyros mokslo lopšys. Tai svarbi teritorija paukščių migracijos kelyje. Sukurta unikali polderių sistema, unikalus ir kultūros paveldas: lietuviškoji Venecija – Minijos kaimas, Ventės, Uostadvario švyturiai, Skirvytėlės kaimas, Rusnės miestelis. Ir gyvensena čia kitokia, ypač potvynių metu.

Nemuno deltos regioninis parkas yra Didžiosios Nemuno deltos (Rusnė-Gilija) šiaurrytinėje zonoje ir atstovauja Mažosios Lietuvos etnokultūriniam regionui. Ypatingą vietą regioninio parko kraštovaizdžiui turi Rusnės šakos (Nemuno deltos pagrindinės vandentėkmės) ir jos atšakų sistema bei Ventės ragas, pasižymintys dideliu pažintiniu turistiniu potencialu.

Nemuno deltos regioninio parko kraštovaizdžio įvairovę sukuria šie svarbiausi kraštovaizdžio tipai: miškingos pelkėtos avandeltos (priešakinės deltos), intensyviai sukultūrintos dalinai urbanizuotos žiemos polderių deltos, sukultūrintos vasaros polderių deltos, sukultūrintų mažai miškingų lėkštašlaičių deltos paslėnių, sukultūrinto slėnio, miškingų bei sukultūrintų deltos pelkynų, seklaus liekaninio lagūninio ežero, mažai sukultūrintos pelkėtos Litorinos jūros terasinės lygumos, sukultūrinto moreninio kalvagūbrio, pelkėjančios marių įlankos, seklios lagūninės marių akvatorijos ir pamario gyvenviečių.

Nemuno deltos regioninis parkas įtrauktas į Ramsaro konvencijos saugomų teritorijų sąrašus. Per regioninį parką eina Vakarų Palearktikos – Europos – Afrikos paukščių migracijos kelias.

Europos Bendrijos svarbos teritorijos (kodas ir pavadinimas): 1130 upių žiotys, 1150 lagūnos, 2330 nesusivėrusios žemyninės smiltpievės, 3160 natūralūs distrofiniai ežerai, 3270 dumblingos upių pakrantės, 6120 karbonatinių smėlynų smiltpievės, 6450 aliuvinės pievos, 7110 aktyvios aukštapelkės, 7120 degradavusios aukštapelkės, 9080 pelkėti lapuočių miškai, 91D0 pelkiniai miškai, 91E0 pelkiniai miškai. Didžiąją dalį užima aliuvinių pievų ir pelkėtų lapuočių miškų buveinės.

Bendras augalų rūšių skaičius – 680, iš jų 25 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Bendras gyvūnų rūšių skaičius – 750. Žinduolių – 49, iš jų 3 saugomos Europos Bendrijos, 13 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Paukščių – 307, iš jų 62 saugomos Europos Bendrijos, 67 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Žuvų – 48, iš jų 9 saugomos Europos Bendrijos, 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Varliagyvių ir roplių – 16, iš jų 2 saugomos Europos Bendrijos, 3 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Bestuburių – 330, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 18 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.