Kultūra

Nemuno deltos regioninis parkas etnografinio palikimo požiūriu yra unikalus. Tai istorinio Mažosios Lietuvos regiono dalis, priklausiusio Šiaurės Vakarų Europos kultūrinei provincijai, germaniškosios-skandinaviškosios kultūrų įtakos zonai. Be to, parko teritorija apima įvairialypę Mažosios Lietuvos, kuri atspindi įvairių krašto sričių tradicines gyvensenos ypatybes, dalį. Tuo Nemuno deltos regioninis parkas skiriasi nuo Pajūrio, Rambyno regioninių parkų, Kuršių nerijos nacionalinio parko, kurių kultūros paveldas atspindi konkrečios specifinės vietovės pobūdį.

Deja, istorinės aplinkybės šiame regione ne kartą susiklostydavo dramatiškai. Po Antrojo pasaulinio karo čia beveik nebeliko senųjų gyventojų – tradicijų nešėjų, kultūros paveldo saugotojų, kurie žuvo per karą, emigravo arba buvo ištremti Stalino laikais. Kraštas buvo iš esmės pertvarkytas, sunaikinant senuosius pastatus, pakeitus tradicines ūkininkavimo, žemėvaldos sistemas, gana skirtingas nuo buvusių Didžiojoje Lietuvoje.

Vis tik kultūros pėdsakai išlikę gana ryškūs ir apčiuopiami, nors ir labai nukentėję. Geriausiai specifinis krašto kultūros palikimas atsispindi vietos architektūroje, kapavietėse ir net išlikusiuose techniniuose paminkluose. Jau sovietmečiu buvo suvokta, kad čia yra išties unikalaus paveldo. Kai kuriems objektams ar kompleksams net buvo suteiktas apsaugos statusas, kaip antai Skirvytėlės kaimas pavadintas Respublikinės reikšmės paminkliniu kaimu. Deja, pats statusas dar negarantuoja apsaugos ir puoselėjimo, kurių taip trūko. Jokių aktyvesnių konservavimo priemonių beveik nebuvo imtasi. Dėl to paveldas yra permanentinės pasyvaus nykimo būklės.



Sprendimas V studija | TVS