Kraštovaizdis
Nemuno deltos regioninis parkas – tai protakų raizgalynė, unikalios salos, užliejamosios pievos, pamario pelkės ir miškai. Deltą kiekvieną pavasarį, o ne retai ir viduržiemiu, užplūsta potvynio vandenys. Tada dešimtys hektarų pievų ir laukų atsiduria po vandeniu, o išsibarsčiusios sodybos pasiekiamos tik valtimis. Pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą.
Parko plotas – 29 013 tūkst. ha, iš jo miškai sudaro 10,3 %, vandens telkiniai – 17,3 %, pelkės – 13,0 %, žemės ūkio naudmenos – 51,6 %, gyvenvietės – 0,6 %, kita – 7,2 %. Jis apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu, Rusnės sala, prisišliejusiomis Ragininkų, Galzdonų salomis, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių Medžioklės pelkėmis.
Nemuno deltos regioninio parko teritorija yra sudėtinė aliuvinės deltinės lygumos kraštovaizdžio dalis. Pagal prof. A. Basalyką regioninio parko kraštovaizdis priklauso Baltijos duburio srities Nemuno deltos lygumos rajonui. Jame išskiriami trys mikrorajonai: Šilutės, Kintų ir Rusnės. Šilutės – pats didžiausias, plyti nuo pietrytinių parko ribų iki Minijos upės žemupio. Šiame mikrorajone prof. A. Basalykas išskyrė tris kraštovaizdžio vienetus: smulkiai banguotą priesmėlingos lygumos vietovaizdį, apsemiamos priesmėlingosios stambiai pelkingos lygumos vietovaizdį ir neapsemiamų stambių pelkių priesmėlingos lygumos vietovaizdį. Pietinė Kintų mikrorajono dalis yra moreninio kalvagūbrio kraštovaizdis, jame išskiriami du vietovaizdžiai: stambiai banguotos priemolingos lygumos ir smulkiai banguotos priesmėlingos lygumos. Rusnės mikrorajonas apima jauniausią deltos dalį. Ši lygiausia ir žemiausia parko teritorijos dalis turi tankiausią paviršinių vandenų tinklą. Mikrorajone vyrauja apsemiamos priemolingos lygumos vietovaizdis, kur įrengti vasaros ir žiemos polderiai su našiomis ir nenašiomis lankomis.
Žemėlapiai
