Senieji gyventojai

Senieji krašto gyventojai ir jų tradiciniai verslai

Iki XIII a. pamaryje gyveno kuršiai, o panemuniuose – skalviai. Minijos ir Tenenio žemupyje plytėjo Lamatos žemė, kur mišriai gyventa skalvių ir kuršių. Po XIII a. čia gausėjo kolonistų iš Vakarų Europos kraštų, o vėliau iš dabartinės Latvijos atsikėlė kuršininkai, apsigyvenę marių pakrantėse. Taip Nemuno deltoje klostėsi savita lietuvininkų grupė, kuri nuo kitų Mažosios Lietuvos dalių kiek skyrėsi savo tarme, papročiais, statiniais bei gyvensena. Dauguma šio krašto gyventojų buvo „vandens kultūros“ žmonės. Nemuno deltoje ir pamaryje nuo senovės daug kas vertėsi žvejyba – pavojingu, bet pakankamai pelningu verslu. Per daugelį amžių susiklostė savitas vietos žvejų (žuvininkų) gyvenimo būdas, papročiai, darbo įrankiai ir žvejybos būdai, sodybos ir pastatai. Krašto žvejams svarbu buvo įsikurti ne per toli nuo žvejybos plotų (griežtai paskirstytų vėlesniais amžiais), ten, kur buvo patogu priplaukti prie kranto su savo valtimi ir iškrauti laimikį bei žvejybos įrankius. Seniausios žvejų sodybos buvo padrikai išsidėsčiusios patogesnėse vietose ar susibūrusios grupelėmis (kaip Šyškrantėje). XVIII a. pagal valdovo įsaką seni žvejų kaimai buvo perplanuojami, taisyklingai išdėstant sodybas ir pastatus pakrantėje. Matyt, taip susiklostė Minijos žvejų kaimas.

Retu verslu užsiimdavo nendrininkai, jie žiemą kirsdavo pamaryje sužėlusias nendres (vadintas triušiais), rišdavo į kapas ir parduodavo. Pamaryje prikirstomis nendrėmis buvo uždengti tūkstančiai senųjų pastatų stogų visame krašte.

Vešlios užliejamos pievos Nemuno deltoje nuo seno viliojo gyvulių augintojus – pievininkus. Pievininkų sodybos ar ištisi kaimai (Rupkalviai, Pietiniai Girininkai ir kt.) kūrėsi ant nedidelių pakilumėlių, kartais gelbėjusių nuo potvynių vandens. Tačiau ne visada. Antai, per didįjį 1888 m. potvynį Šyškrantės kaime žuvo 2 žmonės, nugriauta 11 gyvenamųjų namų (dar 55 apgadinti) ir 115 ūkinių pastatų. Dalį išlikusių, tačiau permirkusių pastatų, vėliau suniokojo įsiveisęs medienos grybas. Turtingesnieji gelbėdavo savo sodybas, jas apsupdami pylimais. Po 1888 m. didžiojo potvynio vietos gyventojai padedami valdžios supylė apsauginį pylimą nuo Rusnės iki Šyškrantės mokyklos.

Didesnėse pakilumose kūrėsi laukininkai, dirbę žemę ten, kur potvyniai negalėjo nuplauti suartų plotų derlingo sluoksnio. Kai kuriose žemdirbystei patogiose vietose, tokiose kaip Kintų–Ventės moreninis gūbrys, laukininkų kaimai (Šturmai, Muižė, Stankiškiai, Suvernai, Povilai ir kt.) nusidriekė ištisinė grandinė.

XIX a. Nemuno delta tapo labai tankiai apgyvendintu kraštu. Paskutiniu rezervu naujakuriams liko didžiosios pelkės. Rupkalvių, Aukštumalės, Berštų, Medžioklės pelkių pakraščiuose ėmė kurtis vadinamosios pelkininkų kolonijos – apsausintus plotus suraižant taisyklingais smulkiais rėželiais, pagal tiesius keliukus išrikiuojant mažas sodybėles. Ten atsikeliantys naujakuriai už nedidelę sumą pelkėje išsinuomodavo XIII ha žemės rėželius. Kolonistai kasė durpes ir išdžiovintas veždavo parduoti į aplinkinius miestus. Taip pat augindavo bulves, kurių derlius siekdavo iki 300 cnt/ha. Žalgirių kaime, kadaise vadintoje Bismarcko pelkininkų kolonija, dar ir po šiai dienai gyvena žmonės.